Pirštinių stilius amžių perspektyvoje

• Trumpos pirštinės.

Įprastai trumpos pirštinės buvo dėvimos dienos metu arba tada, kai žmonės dėvėdavo drabužius ilgomis rankovėmis. Nuo 1500-ųjų pirštinės buvo mezgamos ir siuvamos iš medvilnės, šilko ir ožkos odos. Pirštinės ir rankogaliai dažnai būdavo siuvinėjami natūraliu šilku ir gausiais ornamentais. Siuvinėjimas priminė didingus tuometinių laikų gobelenus. Dažnai pirštines puošdavo gėlės, kurias siuvinėjo rausvai, taip pat drugeliai, sinavadai ir maži dagiliai. Tam tikrą laikotarpį raitininkai dėvėjo baltas pirštines su plačia juoda neriniuota juosta su raukinukais ar perlo spalvos pirštines siuvinėtas auksu

• Ilgos pirštinės.

1700- aisiais tapo madingos trumpos rankovės, todėl moterys pradėjo dėvėti ilgas pirštines. Kai kurios pirštinės pradėjo siekti dilbį, kitos baigėsi ties žastikauliu ar ties alkūne. Iki 1870-ųjų, dvylikos ar penkiolikos sagų ožkos odos, šilko ar aksomo pirštinės buvo dėvimos prie vakarinės suknelės. Nuo 1890-ųjų iki 1902-ųjų itin ilgos zomšo pirštinės, su ne mažiau kaip dvidešimt sagų, buvo itin madingos. Ilgos prigludusios pirštinės su daugybe sagų, pagamintos iš ožkos odos, šilko ar nertos, išliko madingos iki pat 1900-ųjų. 1800-aisiais dėvėtos ilgos zomšinės pirštinės dienos metu ar arbatos gėrimo metu, laikytos prašmatnumo ženklu. Šios pirštinės pasirodė smėlio spalvos, baltai pilkos, mokos ir lengvo pilkumo atspalviais.

• Bepirštės pirštinės.

Bepirštės pirštinės turi ilgą istoriją, kuri priskiriama ankstyviems romėnams ir graikams. Praktiškoji bepirščių pirštinių pusė buvo ta, kad jos leido asmeniui atlikti užduotis, kurios reikalavo pirštų miklumo, tokias kaip susiuvimas ir siuvinėjimas. Bepirštės pirštinės buvo ganėtinai populiarios tarp aukštuomenės atstovų, kas mėgo atskleisti savo žiedų prašmatnumą. Šios pirštinės buvo meistriškai pasiūtos iš puikios odos, šilko ar aksomo ir būdavo skirtingų ilgių bei stilių. Kai kurios turėjo gražius kutus, kitos buvo gausiai išsiuvinėtos.

• Kumštinės pirštinės.

Kumštinės pirštinės turi trumpą arba ilgą nusitęsusį rankogalį, kuris paprastai išplatėdavo. Šis stilius buvo pasiskolintas iš Azijos žmonių. Pirštinės buvo privilegijuotųjų ženklas, naudojamas Viduramžių didikų ir riterių, kad apsaugotų rankas ir dilbius per mūšį ir turnyrus. Iki 1500-ųjų vidurio pirštinės tapo svarbia aprangos detale visoje Europoje.

• Pirštinės, kurias dėvėjo riteriai, buvo vadinamos karinėmis arba geležinėmis pirštinėmis, kartais ginamosiomis pirštinėmis. Jų istorija yra pilna galantiškumo, orumo, pasididžiavimo ir neabejotinos drąsos dvasios. Odinis siuvamų pirštinių pagrindas susidėjo iš persiklojančių dalių dantytos odos, kuri apėmė kitą rankos pusę, kaip skydas ir jų eksterjeras buvo kartais dengiamas žvynais ar kitos formos metalinėmis detalėmis. Riteriai mielai pridėdavo aštrius plieno spyglius ar šarvus ant pirštinių sujungimų vietos. Piršto sąnario smaigaliai tapo įprasti ir labai prisidėjo prie gausaus pirštinių dekoravimo.

 

• Elegantiškos odinės pirštinės dėvėtos Europoje 1540-aisias, turėjo trumpus ar ilgus rankogalius. Rankogaliai būdavo apsiūti tamsiai raudonu šilku, šonus apsiūdavo aukso siūlais ir gausiai išsiuvinėdavo spalvingais šilkiniais ir metaliniais siūlais. 1800-aisiais pirštinės prarado savo populiarumą, bet sugrįžo pakartotinai, kaip merginų aprangos detalė 1920-aisiais ir 1930-aisiais, o šiomis dienomis yra jau kaip mados ir neatsiejama stiliaus dalis.