Odos gaminių kasdienės mados istorija,1dalis

Išvykstama į svečias šalis, interpretuojama tų kraštų dvasia, perteikiamos emocijos. Tačiau, moteris yra pagrindinis mados įkvėpimo šaltinis, per amžius atspindintis įvairias mados kryptis, jos poreikius bei savitą skonį. Moterys retai būna paviršutiniškos, tačiau žavingos – visada. Jos išsiskiria individualumu, energingumu, talentingumu. Norėdami perteikti moterų šypsenas, akių spindesį, gestus, idėjas ir svajones, dizaineriai sukuria įvairiausių formų rūbų, rankinių ir kitų aksesuarų.

• Penkiasdešimtųjų pradžioje Milanas vis dar buvo Prancūzijos įtakoje. Rūbai ir aksesuarai buvo žaismingo Roberto Capucci posakio “jolie madame” stiliaus. Mažose italų amatininkų parduotuvėlėse buvo tik imituojami prancūziškieji modeliai, o jų vertė - perdėtai sureikšminta. Gaminiai meistriškai skirti aukščiausiai klasei diktuojančiai pasaulio madą. Tačiau anuomet oda ir kitos medžiagos buvo naudojamos itin meniškai, o tai buvo labai svarus kokybės rodiklis. Vienas tautinių akcentų, pavyzdžiui, buvo siuvinėjimas auksu ir sidabru, o kasdieniški gaminiai dekoruojami piešiniais ir raižiniais. Stilingos suknelės ir skrybelaitės gražinamos naudojant Murano stiklą, kavos pupeles, ar pusbrangius akmenis. Rankinės tapo mažos ir prašmatnios. Iki šiol įprastas ant pečių kabinamas rankines pakeitė sudėtingų kontūrų, siauros ir ilgos. Dauguma jų su viena standžia rankena, dažnai pagaminta iš odos ar bachelito, su plastiko, vėžlio kiaukuto ar medžio imitacijomis. Būtent šiuo laikotarpiu Gucci išrado populiarųjį modelį su bambukine rankena. Sagtims ir užtrauktukams naudojamas metalas ir žalvaris. Dominuojant pūstoms ir drapiruotoms suknelėms, rankinės buvo tarsi atsvara. Jos kuriamos švelnių formų, panašių į pagalvėlę, kibirėlį, maišelį, piniginę, ar dešrelę, su gan ilgom rankenom. Kai paltai, pelerinos ir kostiumai tapo dėželės, baliono ar trapecijos formos, rankinių forma buvo taip pat geometriškai pakeista. Jos virto puoštomis mažomis dėželėmis, tabako indo, kanistro ar papuošalų dėžutės formų.
• Tuo laikmečiu rankinės tapo savarankišku mados objektu. Buvo atsisakyta kasdieniškų formų. Anksčiau vadintos “ruda rankine”, “žydrąja” ar “skirta vakarui” buvo pasirinktos tiesiog dėl tvirtumo ar tinkamumo. Dabar jos tapo patrauklios akiai, ypatingos, nuostabios ir originalios, romantiškos ir dekoratyvios. Jos derinamos prie “šios tulpėmis dekoruotos aprangos”, “tos kepuraitės”, ar “anų atlasinių pirštinaičių”. Kadangi rankinės tapo ypatingos, tai medžiagos, formos ir užsegimai skyrėsi priklausomai nuo progos. Sportinėms ir laisvalaikio rankinėms buvo naudojama minkšta ir švelni , apdirbta ir dažyta naujausiais metodais oda. Dažnai panaudojami šiaudų pluoštai bei šilko rezginiai. Vėl prestižiniais tapo gaminiai iš krokodilo, stručio, driežų, gyvačių ir kiaulės odos. Vėliau gaminiai papildomi “odiniais niekniekiais”. Kad derėtų prie aprangos, taip pat sumaniai buvo naudojami įvairūs išvirkšti, vienspalviai vilnoniai ar languoti audiniai. Gaminiai užsegami spaudėmis ar sagtelėmis.
• Augant pasaulinei dizainerių Mario Valentino ir Jole Veneziani šlovei, išrankesni Amerikiečiai vis dažniau lankydavo Via Kondotti Romoje ir Via Tarnabuoni Florencijoje gatves. Be puikių basučių ar dailių nėriniuotų batelių Ferregamo parduotuvėse jie rasdavo ir netradicinių jaunos Venecijos dizainerės Giuliana Coen Camerino rankinių. Įdomios formos, plati spalvų ir apmušalų gama, bei naudojamos puikios detalės buvo išskirtiniai “Roberta” rankinių bruožai.
• Tuometinius gaminius ir naudojamas technologijas pasaulyje garsino ir Giovanni Battista Giorgini, “Belezza” direktorė Elsa Robiola, Paolo Marinotti, Stanley Marcus.
• Karo metais Giuliana Camerino buvo paprašiusi politinio prieglobsčio Šveicarijoje. Kartą Lugane, pažįstama moteris paprašė jos parduoti Itališką odinę mažą piniginės tipo rankinę. Giuliana ją pardavė, o grįžusi namo nusprendė padaryti kitą, po to dar vieną. Taip buvo sukurta maža, bet reikšminga rinka. Ji siuvo pamušalus, iš popieriaus kūrė naujus modelius, o pažįstamas batsiuvys jai padėjo išbaigti odines detales. Vėliau ji pradėjo bendradarbiauti su vietos gamintojais.
• 1946-aisias grįžusi į Italiją, ji atidarė šeimos krautuvėlę, įdarbino keletą žmonių ir pardavinėjo rankines tiesiog namuose. Nepraėjus nė dešimtmečiui, viskas pasikeitė: 1959-aisiais vien Italijoje buvo 120 didelių ir mažų jos vardo parduotuvių. Namų dirbtuvė virto 70-ies darbuotojų įmone. Jos bendradarbiais tapo geriausi Venecijos audėjai ir juvelyrai. “Penktojo aveniu” parduotuvėse Niujorke Giulianos modeliai buvo parduodami žaibišku greičiu. Paryžius ją ignoravo dėl snobiškumo ir pavydo. Nežiūrint to, Grace Kelly tapo viena ištikimiausių jos klienčių. JAV buvo demonstruojamos taip pat ir jos kolekcijos. 1956-aisiais dizainerė gavo garsųjį Neyman Marcus apdovanojimą. Daugelis jos modelių madingi ir dabar. “Giuseppina” yra santūri, dvejopos paskirties rankinė: juodos veršelio odos – vakarui, o dengta raudona antilopės oda – rytui. “Pescatore” yra vandeniui atsparios tamsios odos krepšys, su tokios pat medžiagos kutais. “Pirata”- juodos ožiuko odos nešmuo su geltono zomšo pamušalu, kur sagčių dirželiai tokie, kaip ir rankena. “D’Artagnan” – odinis, su nematoma sagtimi ir plačia, taip pat odine, bet su velveto intarpu petneša. Sagtys, kilpos ir užtrauktukų antgaliai daromi iš lydyto metalo ir paauksuojami, imituojant senovinių gondolų dekoracijas. “Rossana” ir “Bagnonghi” turi visas gydytojo krepšelio detales, Meri Popins originalumą ir meistrišką senovinį subtilumą.